Išmoktas bejėgiškumas prieš problemas
2/25/20262 min skaitymo
Organizacijose kartais išmokstame bejėgiškumo prieš problemas. Ir to išmokstame net prieš tokias problemas, kurios blaško darbuotojo ir organizacijos veiklą kasdien. Pvz., galbūt jau susitaikėte, kad:
▶️ dauguma nesilaiko užduočių / projektų terminų;
▶️ kalendoriai pilni susitikimų ir dažnai pritrūksta laiko kada dirbti;
▶️ kai kurie rodikliai nepasiekia norimo rezultato ir atrodo, kad niekada nepasieks...
Būna net atėjęs naujokas mokomas nesitikėti: „žinok pas mus visada taip, jau viską bandėm, nieko čia nepakeisi“. Ir tokioje situacijoje iš tiesų gali nusvirti rankos. O ar tikrai yra problemų, kurių neįmanoma išspręsti? Įpročių, kurių neįmanoma pakeisti?
Atmintyje man įstrigo Islandijos pavyzdys. Dar prieš trisdešimt metų islandų visuomenė turėjo problemą, kad jų paaugliai buvo pirmaujantys pagal psichotropinių medžiagų vartojimą Europoje. Problema atrodė sisteminė, sudėtinga, įsisenėjusi ir sunkiai pajudinama. Prevencinių programų tyrimai tuo metu didelio optimizmo nežadėjo: edukacinės programos beveik neveikė, o didžiausią efektą rodė draudimai, kainų didinimas, prieinamumo ribojimas – ir tai ne visagaliai. Buvo susidariusios visos sąlygos tikėti, kad situacijos iš esmės pakeisti nebepavyks, kad reikia su ja susitaikyti.
Tačiau nepaisant nepalankių faktų, Islandijoje proveržis visgi įvyko: nuo 1997 metų ėmusis kryptingų iniciatyvų per 20 metų šalis iš blogiausią statistiką turinčios tapo viena geriausių Europoje. Į problemos sprendimą įsitraukė įvairūs dalyviai, tačiau ypač svarbus buvo tėvų bendruomenės vaidmuo: ne pavienės iniciatyvos, o kasdienis susitarimų laikymasis. Panašu, kad lūžis įvyko tuomet, kai ši problema nustojo būti priimama kaip neišvengiama realybė ir kai į problemą buvo pažvelgta kaip į situaciją, kurią galima pakeisti.
Ir tokių pavyzdžių, kur visuomenėse pasiekiamas reikšmingas teigiamas pokytis, yra ne vienas. Ne visada tai reikalauja didžiulių resursų. Bet visada norint „išbristi iš problemos“ tam pirmiausiai reikia apsisprendimo, kad problema yra svarbi ir įveikiama. Pastebėjau, kad gerinant procesus erdvės pokyčiui irgi atsiranda būtent tuomet, kai įsisenėjusią problemą nustojame laikyti neatsiejamu organizacijos charakterio bruožu ir išdrįstame ją pakvestionuoti.
Gal pastebėjote, kokias problemas dažniausiai organizacijos nurašo kaip neišsprendžiamas? Ir galbūt esate matę pavyzdžių, kai „pas mus visada taip“ vis dėlto buvo pakeista?