Ar verta mokėti atlygį už darbuotojų idėjas?
Negalite apsispręsti, ar mokėti darbuotojams už jų idėjas? Pasvarstykime kartu.
1/12/20263 min skaitymo
Yra toks galvosūkis, kur prašoma su vos trimis priemonėmis – žvake, smeigtukų dėžute ir degtukų dėžute – padaryti taip, jog deganti žvakė būtų pritvirtinta ant sienos, o vaškas nevarvėtų žemyn. Be abejonės, tai tam tikro kūrybiško reikalaujanti užduotis. O jei norėtume, kad šią užduotį žmonės išspręstų kaip galima greičiau, kaip manote: pasiūlytas atlygis už teisingą išsprendimą pagreitintų ar palėtintų teisingo atsakymo atradimą?..
Man šis klausimas glaudžiai siejasi ir su praktine problema, kurią sprendžia pasiūlymų sistemas turinčios įmonės: ar motyvuoti papildomu atlygiu darbuotojus už tai, kad jie teiktų pasiūlymus (rašytų Kaizen)? Kitaip tariant davus atlygį už pasiūlymus – bus geriau ar blogiau? Teorijoje aiškaus atsakymo į šį klausimą neteko girdėti, o praktikoje pastebėjau, jog įmonės šiuo klausimu pasiskirsto į dvi stovyklas: vienos „apdovanoja“ už idėjas, o kitos laikosi strategijos, jog teikti pasiūlymus yra darbuotojo darbo dalis, todėl už tai papildomo atlygio nemoka.
Organizacijose diegiant ir palaikant skirtingas šio sprendimo stovyklas, man susidarė prieštaringas įspūdis. Viena vertus, tarsi daugiau pasiūlymų tose įmonėse, kurios papildomai skatina idėjų teikimą tam tikrais priedais. Kita vertus, tokiose organizacijose įvedus atlygį už idėjas, kyla daug diskusijų: „kodėl tuomet ne visi projektai yra apdovanojami?“, „kodėl įdėjus daugiau pastangų yra gaunamas panašus atlygis kaip įdėjus mažiau pastangų?“, „kodėl atlygis toks mažas?“ ir t.t. Kalbant apie organizacijas, kuriose atlygis už papildomas idėjas nesiūlomas, kyla visiškai kiti klausimai: „kodėl aš turiu teikti idėjas?“, „kas man iš to, kad teiksiu idėjas?“. Ir lieka neaišku, ką daryti, jei visgi organizacijai norisi panaudoti darbuotojų talentą ir potencialą sprendžiant problemas, tačiau panašios į įvardintas diskusijas tam kiša koją.
Grįžtant prie galvosūkio apie žvakę, buvo atliktas tyrimas, kur vienai grupei buvo pažadėtas atlygis už teisingai išspręstą žvakės problemą, o kitai – ne. Atrodytų, kad ta grupė, kuriai buvo pasiūlytas atlygis, stengsis labiau ir greičiau išspręs problemą, bet iš tiesų buvo atvirkščiai – greičiau problemą išsprendė tie dalyviai, kuriems joks atlygis nebuvo pažadėtas. Kiti panašūs tyrimai atkartoja šiuos rezultatus.
O kaip su kokybe? Galbūt geriau problemas išsprendžia gaunantys didesnį atlygį? Ir čia atsakymas vėlgi „ne“. Paskyrus vienodą užduotį skirtingoms grupėms ir vėliau įvertinus jos atlikimo kokybę, viename tyrime paaiškėjo, kad geriausiai užduotį atliko mažiausią atlygį gaunantys dalyviai.
Galiausiai, netgi etišką elgesį pradėjus motyvuoti pinigais, jis sumažėjo. Buvo atliktas eksperimentas, kur už kraujo donorystę daliai dalyvių atsilyginta pinigais, o daliai nebuvo jokio papildomo atlygio. Daugiau kraujo donacijų atliko ta grupė, kuri nebuvo motyvuojama pinigais.
Pasirodo, kad išorinė motyvacija neigiamai paveikia žmonių kūrybiškumą ar net norą elgtis etiškai. Taip nutinka todėl, kad žmonės susitelkia į išorinį atlygį, o ne į patį procesą, ar jo esmę, kas buvo savaime motyvuojantis veiksnys.
Taigi, ar tai reiškia, kad geriau žmonių nemotyvuoti išoriniais paskatinimais už jų pateiktas idėjas? Ir taip, ir ne. Viena vertus, papildomai nemotyvuojant, tikėtina, turėsime kūrybingesnes ir kokybiškesnes idėjas. Kita vertus papildomi priedai gali pakankamai efektyviai sumobilizuoti tuos, kurie jau įpratę prie įvairių priedų ir kuriuos iš principo labiau motyvuoja išoriniai paskatinimai. Be to, yra dar vienas niuansas, kuris liko išsamiau neaptartas. Tai vidinis teisingumas.
Yra toks eksperimentas, kur du dalyviai nesikalbėdami vienas su kitu turi pasidalinti 100 Eur. Vienas dalyvis atsakingas už pasiūlymo pateikimą kitam, kaip bus padalinti eksperimento organizatorių duodami pinigai, o kitas turi išklausyti šį pasiūlymą ir sutikti arba nesutikti. Antrasis dalyvis neturi jokios įtakos šiose derybose išskyrus tai, kad jei nesutinka pasidalinti, tuomet abu dalyviai lieka nieko nepešę ir pinigai prarandami. O jei sutinka – pasidalina sumą tokia proporcija, kaip pasiūlė pirmasis. Iš ekonominės pusės, atrodo, antrajam dalyviui apsimoka priimti bet kurį pasiūlymą, net jei pirmasis dalyvis pasiūlo tau tik 1 eurą iš 100. Juk 1 Eur yra daugiau nei 0 Eur, taip? Tačiau šis tyrimas atskleidė, kad riba, ties kuria beveik visi dalyviai atmeta pasiūlymus, yra dalybos blogesniu santykiu nei 3:7. Kitaip tariant iš kitų mes tikimės teisingumo, tikimės, kad su mumis elgsis sąžiningai. Šiuo atveju mažesnė nei 30 Eur suma, pasiūlyta iš 100 Eur, dalyviams atrodo tiesiog nesąžininga, nes siūlantis asmuo neproporcingai didelę sumą pasilieka sau.
Man atrodo panašiai gali nutikti ir organizacijoje: darbuotojai bando pasverti, kiek duoda organizacijai, kiek pastangų įdeda ir kiek už tai gauna mainais. Ir čia turiu mintyje įvairiomis formomis – nuo savirealizacijos iki darbo lankstumo bei to pačio darbo atlygio. Jei darbuotojas jaučiasi gaunantis daug, jaučia iš organizacijos ateinantį rūpestį, jam nereikės papildomo bonuso už idėjas. Bet jei organizacija moka mažiau nei rinkos vidurkis, neturi papildomų naudų, kultūra organizacijoje šlubuoja ir gerėjimo perspektyvų nesimato, ar tokiu atveju darbuotojui užteks tik vidinės motyvacijos teikti idėjas?..
Taigi spręsdami dilemą, ar motyvuoti darbuotojus už jų idėjas, pirmiausiai turėtume pasverti: o ką duodame darbuotojui, kaip organizacija?
Kontaktai
Viktorija Baranauskaitė
info@viktorija.net